Explanation

The meaning in a few plain lines

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) papasakojo nuo Savo Viešpaties, kad jei tarnas padaro nuodėmę ir tada sako „O Allahe, atleisk mano nuodėmę“, Visagalis Allahas sako: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes. Taigi Aš jam atleidau.“ Tada tas tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes. Taigi Aš atleidau Savo tarnui.““ Tada tas tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes. Taigi Aš atleidau Savo tarnui. Tegul jis daro, ką nori, kol kaskart padaręs nuodėmę, ją palieka, gailisi ir pasiryžta daugiau to nedaryti, bet vis dėlto jo troškimai nugali jį ir jis vėl ir vėl patenka į nuodėmę. Taigi, kol jis taip elgsis, darydamas nuodėmę ir atgailaudamas, Aš jam atleisiu. Iš tiesų, atgaila panaikina tai, kas buvo prieš ją.““