Explanation

The meaning in a few plain lines

Pranašas pranešė, kad Visagalis Allahas sako: Aš toks, kokios nuomonės apie Mane yra mano tarnas, ir elgiuosi su juo pagal tai, ko jis iš Manęs tikisi, tai yra pagal jo viltis sulaukti Mano atleidimo, ir darau jam tai, ko jis iš Manęs laukia, nesvarbu, ar tai gera, ar kas kita. Aš esu su juo Savo malone, pagalba, vadovavimu, rūpesčiu ir parama, kai jis Mane prisimena. Ir jei jis prisimena Mane tyliai, savyje, vienumoje, sakydamas tokius žodžius kaip „subhana-Allah“, „la ilaha illa Allah“ ir panašiai, Aš prisiminsiu jį Savyje. O jei jis Mane prisimena būryje, Aš jį prisimenu didesniame ir geresniame būryje. Kas priartėja prie Allaho per sprindį, prie to Allahas priartėja daugiau – per uolektį. O kas priartėja prie Allaho per uolektį, prie to Allahas priartėja per sieksnį. O jei jis eis pas Allahą, Jis pas jį bėgs. Kai tarnas siekia priartėti prie savo Viešpaties, Jam paklusdamas ir į Jį susitelkdamas, Visagalis priartina jį dar labiau – kaip atlygį, derantį jo darbui. Kuo tobulesnis tikinčiojo garbinimas savo Viešpatį, tuo labiau Visagalis priartina jį prie Savęs, nes Allaho malonės ir atlygio gausa pranoksta žmogaus darbus bei pastangas. Iš tiesų, Allaho atlygis viršija tarno darbus tiek kokybe, tiek kiekybe. Tikinčiojo požiūris į Allahą yra pilnas gerų vilčių, todėl jis stengiasi, skuba ir vis gausina savo gerus darbus, kol susitiks su Allahu.