Hadith for the World
Dorybės ir etiketas

Dorybės

64 hadiths

64 hadiths

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Tas, kuris išvaduos tikintįjį nuo vienos iš šio pasaulio bėdų, Allahas jį išvaduos nuo vienos iš Teismo dienos bėdų. Tas, kuris palengvins nepasiturinčio skolininko padėtį, Allahas palengvins jo padėtį tiek šiame, tiek amžiname pasaulyje. O tas, kuris užstos musulmoną, Allahas užstos jį ir šiame, ir amžiname pasaulyje. Allahas padės Savo tarnui tol, kol jis pats padeda savo tikinčiajam broliui. Ir tas, kuris leidžiasi į kelionę siekdamas žinių, Allahas palengvins jam kelią į rojų. Kai žmonės susirenka viename iš Allaho namų, kur kartu skaito ir studijuoja Allaho Knygą, jiems ateina ramybė, juos apgaubia gailestingumas ir lanko angelai, ir Allahas prisimena juos tarp Savo artimųjų. O kam darbai sustojo, tam nepadės jo kilmė.“Perdavė Muslim
عن الْأَغَرِّ رضي الله عنه، وَكَانَ مِنْ أَصْحَابِ النَّبِيِّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ، قَالَ: قَالَ رَسُولُ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «يَا أَيُّهَا النَّاسُ تُوبُوا إِلَى اللهِ، فَإِنِّي أَتُوبُ فِي الْيَوْمِ إِلَيْهِ مِائَةَ مَرَّةٍ».رواه مسلم
Pranešta nuo Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas): Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam), atpasakodamas nuo Visagalio Viešpaties, tarė: „Tarnas padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes.“ Tada tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes.“ Tada tas tarnas vėl padarė nuodėmę ir pasakė: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmę“, o Visagalis Allahas atsakė: „Mano tarnas padarė nuodėmę ir tada suvokė, kad jis turi Viešpatį, kuris atleidžia bei baudžia už nuodėmes. Taigi daryk, ką nori, nes Aš atleidau tau.““Bendru sutarimu
Džubair Ibn Mutim (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Tas, kuris nutraukia giminystės ryšius, nepateks į rojų.“Bendru sutarimu
Anas Ibn Malik (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Tas, kuris nori išplėsti savo pragyvenimą (turtą) ir pratęsti gyvenimo trukmę, turėtų išlaikyti savo giminystės ryšius.“Bendru sutarimu
عن أبي أمامة رضي الله عنه قال: سمعتُ رسولَ اللهِ صلى الله عليه وسلم يقولُ: «اقْرَؤُوا القرْآنَ؛ فَإنَّهُ يَأتِي يَوْمَ القِيَامَةِ شَفِيعًا لأَصْحَابِهِ».رواه مسلم
عن أبي ذر الغفاري رضي الله عنه عن النبي صلى الله عليه وسلم قال: «ألاَ أُخْبِرُكَ بِأَحَبِّ الكَلاَمِ إِلَى اللهِ؟ إنَّ أَحَبَّ الكلام إِلى الله: سبحان اللهِ وبحمدِهِ».رواه مسلم
عن أبي هريرة رضي الله عنه مرفوعاً: «والذي نفسي بيده، لو لم تذنبوا، لذهب الله بكم، وجاء بقوم يُذْنِبُونَ، فيستغفرون اللهَ تعالى، فيغفر لهم».رواه مسلم
عن أبي سعيد الخدري رضي الله عنه قال: قال رسول الله صلى الله عليه وسلم : "الْبَاقِيَاتُ الصَّالِحَاتُ، لَا إلَهَ إلَّا اللَّهُ، وَسُبْحَانَ اللَّهِ، وَاَللَّهُ أَكْبَرُ، وَالْحَمْدُ لِلَّهِ، وَلَا حَوْلَ وَلَا قُوَّةَ إلَّا بِاَللَّهِ".رواه ابن حبان والحاكم، أما النسائي فرواه في الكبرى لكن من حديث أبي هريرة
An-Numan Ibn Bašir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Maldavimas (dua) yra garbinimas.“ Tada jis recitavo: {Ir jūsų Viešpats sakė: „Maldaukite Manęs [t. y. tikėkite Mano Vienumą (islamiškąjį monoteizmą) ir prašykite Manęs bet ko], Aš atsiliepsiu į jūsų (maldavimą). Tie, kurie paniekina Mano garbinimą, jie tikrai įžengs į Pragarą sugėdinti.“} [Koranas, sūra Atleidžiantis 40:60].“Perdavė Abu Daūd, At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Visagalio Allaho akyse nėra nieko garbingesnio už maldavimą (dua).“Perdavė At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kas šimtą kartų per dieną sakys „subhanAllahi va bihamdih“ (šlovė Allahui ir dėka Jam), jo nuodėmės bus ištrintos, net jei jų būtų tiek pat, kiek jūros putų.“Bendru sutarimu
Muavija (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad girdėjo Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Kai Allahas nori kam nors gero, Jis suteikia jam religijos supratimą. Iš tikrųjų aš esu tik skirstytojas, o Allahas yra Suteikėjas. Ši bendruomenė ir toliau laikysis Allaho įstatymų, ir jiems nepakenks tie, kurie jiems prieštarauja, iki kol įvyks Allaho įsakymas.“Bendru sutarimu
Abdullah Ibn Salam (tebūnie Allahas būna juo patenkintas) pranešė: Kai Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atvyko į Mediną, žmonės puolė jį pasitikti, ir buvo sakoma: „Allaho Pasiuntinys atvyko! Allaho Pasiuntinys atvyko! Allaho Pasiuntinys atvyko!“ - tris kartus. Aš nuėjau su žmonėmis, kad pamatyčiau jį, ir kai aiškiai pamačiau jo veidą, supratau, kad jo veidas nėra melagio veidas. Pirmas dalykas, kurį išgirdau, kad jis pasakė buvo: „O žmonės, skleiskite taikos sveikinimus, maitinkite kitus, išlaikykite giminystės ryšius ir melskitės naktį, kai žmonės miega, ir jūs įeisite į rojų ramybėje.“Perdavė At-Tirmidhi, Ibn Madža ir Achmed
عن علي رضي الله عنه قال: سمعتُ رسولَ اللهِ صلى الله عليه وسلم يقول: « مَا مِنْ مُسْلِم يَعُودُ مُسْلِماً غُدْوة إِلاَّ صَلَّى عَلَيْهِ سَبْعُونَ ألْفَ مَلَكٍ حَتَّى يُمْسِي، وَإنْ عَادَهُ عَشِيَّةً إِلاَّ صَلَّى عَلَيْهِ سَبْعُونَ ألْفَ مَلَكٍ حَتَّى يُصْبحَ، وَكَانَ لَهُ خَرِيفٌ في الْجَنَّةِ».رواه أبو داود والترمذي وابن ماجه وأحمد
Abdullah Ibn Masūd (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Kas recituoja vieną raidę iš Allaho Knygos, tas gauna už ją atlygį ir dešimt panašių atlygių. Aš nesakau, kad „Alif Lam Mym“ yra raidė, bet Alif yra raidė, Lam yra raidė ir Mym yra raidė.“Perdavė At-Tirmidhi
عن أبي هريرة رضي الله عنه عن رسول الله صلى الله عليه وسلم قال: «النَّاسُ مَعَادِن كَمَعَادِن الذَّهَب وَالفِضَّة، خِيَارُهُم فِي الجَاهِلِيَّة خِيَارُهُم فِي الإِسْلاَم إِذَا فَقُهُوا، والأَرْوَاحُ جُنُودٌ مُجَنَّدَة، فَمَا تَعَارَفَ مِنْهَا ائتَلَفَ، وَمَا تَنَاكَرَ مِنْهَا اخْتَلَفَ». وعن أبي هريرة رضي الله عنه قال: قال رسول الله -صلى الله عليه وسلم: «تَجِدُون النَّاسَ مَعَادِن: خِيَارُهُم فِي الجَاهِليَّة خِيَارُهُم فِي الإِسْلاَم إِذَا فَقِهُوا، وَتَجِدُون خِيَار النَّاس فِي هَذَا الشَّأْن أَشَدُّهُم كَرَاهِيَة لَه، وَتَجِدُون شَرَّ النَّاس ذَا الوَجْهَين، الَّذِي يَأْتِي هَؤُلاَء بِوَجه، وَهَؤُلاَء بِوَجْه».الحديث الأول: متفق عليه، ولفظه لمسلم؛ وروى البخاري أوله، وروى آخره عن عائشة -رضي الله عنها-. الحديث الثاني: متفق عليه
عن أنس بن مالك وأبي هريرة رضي الله عنهما عن النبي صلى الله عليه وسلم فيما يرويه عن ربه عز وجل قال: «إذا تَقَرَّبَ العبدُ إليَّ شِبْرًا تَقَرَّبْتُ إليه ذِرَاعًا، وإذا تَقَرَّبَ إليَّ ذِرَاعًا تَقَرَّبْتُ مِنْهُ بَاعًا، وإذا أتاني يمشي أَتَيْتُهُ هَرْوَلَةً».حديث أنس -رضي الله عنه- رواه البخاري . حديث أبي هريرة -رضي الله عنه- متفق عليه
عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ رَضيَ اللهُ عنهُ أَنَّ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَالَ: «بَيْنَمَا رَجُلٌ يَمْشِي بِطَرِيقٍ وَجَدَ غُصْنَ شَوْكٍ عَلَى الطَّرِيقِ فَأَخَّرَهُ، فَشَكَرَ اللَّهُ لَهُ فَغَفَرَ لَهُ».متفق عليه
عَنْ عَبْدِ اللهِ بْنِ مَسْعُودٍ رضي الله عنه قَالَ: سَمِعْتُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَقُولُ: «نَضَّرَ اللَّهُ امْرَأً سَمِعَ مِنَّا شَيْئًا فَبَلَّغَهُ كَمَا سَمِعَ، فَرُبَّ مُبَلِّغٍ أَوْعَى مِنْ سَامِعٍ».رواه الترمذي وابن ماجه وأحمد
عن أبي هريرة رضي الله عنه مرفوعاً: «يقول اللهُ: إذا أراد عبدي أنْ يعملَ سيئةً، فلا تكتبوها عليه حتى يعملَها، فإنْ عَمِلها فاكتبوها بمثلِها، وإنْ تركها مِن أجلي فاكتبوها له حسنةً، وإذا أراد أنْ يعملَ حسنةً فلم يعملها فاكتبوها له حسنةً، فإنْ عملها فاكتبوها له بعشر أمثالها إلى سبعِ مائة ضِعْفٍ».متفق عليه
عن أبي هريرة رضي الله عنه قال: قال رسول الله صلى الله عليه وسلم : «من قتل وَزَغَةً فِي أَوَّلِ ضَرْبَةٍ فله كذا وكذا حسنة، ومن قتلها في الضَّرْبَةِ الثانية فله كذا وكذا حسنة دون الأولى، وإن قتلها في الضربة الثالثة فله كذا وكذا حسنة». وفي رواية: «من قتل وَزَغًا في أول ضربة كتب له مائة حسنة، وفي الثانية دون ذلك، وفي الثالثة دون ذلك».رواه مسلم
عن أبي سعيد الخُدْرِي رضي الله عنه قال: جاءت امرأة إلى رسول الله صلى الله عليه وسلم فقالت: يا رسول الله، ذهب الرجال بِحَدِيثِكَ، فاجْعَل لنَا من نَفْسِك يومًا نَأتِيكَ فيه تُعَلِّمُنَا مما عَلَّمَكَ الله، قال: «اجْتَمِعْنَ يَوَم كَذَا وكَذَا» فَاجْتَمَعْنَ، فأتَاهُنَّ النبي صلى الله عليه وسلم فَعَلَّمَهُنَّ مما عَلَّمَهُ الله، ثم قال: «ما مِنْكُنَّ من امرأة تُقَدِّمُ ثَلاَثَة من الولد إلا كانوا حِجَابًا من النَّارِ» فقالت امرأة: واثنين؟ فقال رسول الله صلى الله عليه وسلم : «واثنين».متفق عليه
عن أبي ذر رضي الله عنه قال: قيل لرسول الله صلى الله عليه وسلم : أرأيت الرَّجل الذي يعمل العمل من الخَير، ويَحمدُه الناس عليه؟ قال: «تلك عاجِل بُشْرَى المؤمن».رواه مسلم